2025-07-24
Nepopuliarūs sprendimai ir tikras kelias: aktorius Donatas Švirėnas
Donatas Švirėnas – vardas, kurį daugelis atpažįsta iš Klaipėdos dramos teatro scenos. Nors teatras vis dar yra jo gyvenimo dalis, šiandien jis nebėra pagrindinė Donato veikla. Prieš keletą metų jis pasirinko netikėtą kryptį – gyvenimą tarp krantų, virtuvėje, ant jūros bangų. Scenoje jis vis dar pasirodo – rudenį laukia nauja premjera, tačiau jo kasdienybę šiandien labiau lemia ne spektaklių grafikai, o keltų tvarkaraščiai.
Apie drąsą priimti nepatogius sprendimus, apie vidinį pokalbį su savimi, grožio suvokimą ir vyriškumą – pokalbis su Donatu Švirėnu.
Donatai, sprendimas pasitraukti iš teatro – ne tik profesinis, bet ir gilus asmeninis lūžis. Iš šono jis atrodo drastiškas: palikti sceną, pripažinimą, pasukti keliu, kurio daugelis nesuprastų. Ar tai buvo ilgas vidinis procesas?
Mintis palikti teatrą kaip darbovietę brendo nuo pandemijos laikotarpio. Kaip sakoma – išmintis myli tylą. Mano Covido laikotarpis nebuvo toks beprasmis namų režimo laikas kaip daugeliui. Darbo vieta ir meilė scenai yra du skirtingi dalykai. Jūs turbūt sutiksite su manim, jog sveikas darbovietės mikroklimatas yra darbuotojo vidinė motyvacija siekti geresnių rezultatų. Tą momentą, kai supratau, jog Klaipėdos dramos teatre nebematau savo ateities, o mano laikas ten tapo beprasmiškas ir nemalonus, aš priėmiau sprendimą – laikas viską keisti nuo pagrindų. To dėka šiandien galiu džiaugtis puikiais pokyčių rezultatais.
Kaip dabar atrodo jūsų santykis su laiku ir savimi – kai aplink nebe scena, o jūra?
Jeigu žiūrėtume iš platesnės, vienerių metų perspektyvos darbo laive, tai būtų taip: pusę metų aš save atiduodu darbui jūroje, mainais už tai turiu pusę metų atostogų, per kurias galiu planuoti laiką – keliauti su šeima, užsiimti teatru arba tiesiog ilsėtis. Jūra man – ne tik romantika, bet ir 12 valandų darbas per parą. Dirbu tokiu grafiku 27 dienas iš eilės. Grįžus krantan, pirmiausia, noriu daryti „nieko“. Ar esat dariusi „nieko“ ištisą savaitę ar ilgiau? Kai niekur nereikia, kai neskubi, kai nori tik būti. Rytą pasveikini saulę, nusišypsai sau ir užsiimi tik tuo, kas malonu. Nuostabus jausmas.
Dirbdamas jūroje esate toli nuo kranto, nuo žmonių, nuo įprastos kasdienybės. Ar lieka laiko sau, ar darbas reikalauja nuolatinio veiksmo, lėkimo, kuriame nėra erdvės sustoti ir pabūti su savo mintimis?
Aš į darbą žiūriu labai atsakingai. Reikalauju maksimumo iš savęs ir aplinkinių. Kai dirbu virėju laive ar repetuoju spektaklį, aš pamirštu viską. Nelieka manęs – lieka virėjas arba aktorius. Aš dirbu daug – tiek laive, tiek scenoje. Su tokiu atsidavimu nėra lengva, nes žinant kiek įdedu savęs, reikalauju ir atitinkamo atlygio. Darbas yra lygu pinigai. Kai jų pakanka – galima kalbėtis apie „lyrinį aš“ ir kitas vidines nuotaikas ar vertybes. Nemėgstu dejuoti. Jei gyvenimas nedžiugina – keisk jį. Tą ir padariau.
Teatras vis dar yra jūsų gyvenime. Kaip pasikeitė jūsų santykis su juo, kai jis tapo ne pagrindiniu darbu, o vidiniu poreikiu?
Kai buvau etatinis aktorius – turėdavau atlikti visus paskirtus vaidmenis. Turi etatą, turi dirbti – patinka ar ne. Vienintelį kartą atsisakiau vaidmens, kai premjera sutapo su mano vestuvėmis. Vėliau teatras pasidarė prievolė. Jaučiausi blogai. Kūryba – tai laisvė, o ne prievolė. Jei zuikio vaidinti nenoriu, o noriu būti vilkas? (juokiasi) Teatro etatą palikau 2023 m., po 20 metų šioje profesijoje. Dabar mano santykis su teatru keičiasi į gera. Kai jaučiu poreikį – lipu į sceną. Aš turiu laisvę rinktis ir pasakyti scenai NE! Materialinį stabilumą suteikia jūra.
Rudenį planuojate premjerą Klaipėdos Pilies teatre. Kaip jaučiatės prieš šį sugrįžimą? Ar teko kolegoms jus įkalbinėti prisijungti prie kūrybinės grupės?
Pirmiausia ši premjera, tai nėra sugrįžimas i sceną. Tai, kad aš nebeturiu etato Klaipėdos dramos teatre, dar nereiškia, kad aš buvau palikęs sceną. Tų dviejų metų laikotarpyje turėjau šiek tiek teatrinės veiklos, todėl nebuvau nuo to visiškai nutrūkęs.
Naujasis projektas man yra įdomus ir mielas tuo, jog spektaklyje dirbsiu su labai geru savo kolega ir draugu aktoriumi Aurimu Pintuliu. Mes abu esame kilę iš Šiaulių, abu studijavome viename aktorinio meistriškumo kurse ir abu studijų metais ilgą laiką gyvenome bendrame nuomojamame būste. Per studentiškus alaus vakarus, abu jauni, svaigome apie aktorinį svaigulį, svajojome apie didžiąją sceną ir šokome iki paryčių Klaipėdos naktiniuose klubuose. Nuo to šėlsmo praėjo labai daug metų – laikas svajonėms pildytis. Mus suvienijo Klaipėdos Pilies teatras ir ilgametis šio teatro režisierius Alvydas Vizgirda, kurio režisuojamas spektaklis „Pasaulių susidūrimai“ bus pristatytas šį rudenį Pilies teatro scenoje. Vienintelis dalykas, kurio su Aurimu pageidavome iš režisieriaus, tai spektaklio su dviem stipriais pagrindiniais vaidmenimis. Noras buvo išpildytas su kaupu – režisierius mums patikėjo sukurti dviejų labai garsių moterų paveikslus vyrų akimis. Nors esame abu vienos kartos aktoriai, mes niekada nejautėme vienas kitam jokios konkurencijos, nes abu puikiai žinome, jog vyrams su „kietais kiaušiukais“ yra geriau ne konkuruoti, o suvienyti jėgas kartu ir padaryti stiprų ir labai lankomą spektaklį ne tik Klaipėdoje.
Kalbėti apie grožį vyrams vis dar neįprasta. Kaip jums artima ši tema? Ar kada nors jautėte spaudimą atitikti tam tikrus standartus?
Esu meno atstovas, man svarbus išskirtinumas, kitoniškumas, bet grožis – irgi aktualus. Grožis man svarbus – ir gyvenime, ir lėkštėje. Dėl to laive gavau pravardę „Dekoratorius“. Mėgstu estetiką: žmoguje, mene, patiekale… Su grožio standartais nesusidūriau – skonyje draugų nėra. Vienintelė patarėja – mano žmona Kristina, kurios nuomonė man svarbi.
Esate aktyvus, sportuojate, sveikai maitinatės. Ar tai buvo natūralus poreikis, ar iš dalies – scena, atsakomybė būti formoje prieš publiką?
Baseine plaukioju savo malonumui, visa kita sportinė veikla yra iš dalies atsakomybė būti formoje prieš žiūrovą. Sveika mityba – mano kaip virėjo malonumas, nes galiu sau tai leisti, kadangi pas virėją virtuvėje yra labai platus maisto produktų diapazonas (juokiasi). Esu žmogus „laisvo oro direktoriaus“ tipo – noriu cigaretės, noriu keptos duonos – darau. Jei kūnas prašo – duodu. Jei širdis nori – darau. Jei protas liepia – klausau.
Turite sūnų – ar galvodamas apie jo augimą, apie tai, koks jis taps vyras, dažnai susimąstote ir apie savo paties vertybes? Ką jums reiškia tikras vyriškumas šiandien? Ką stengiatės perduoti – ne tik kaip genetiką, bet ir kaip pavyzdį, gyvenimo būdą, laikyseną pasaulyje?
Esu griežtas sau ir kitiems kalbant apie atsakomybes. Namuose turim tvarką, taisykles, ribas. Vaikas, kol auga mūsų namuose, irgi turi tai išmokti. Jeigu aš būčiau ne virėjas ir ne aktorius, o etikos mokytojas mokykloje, aš būčiau „kirvis“ tam, pas kurį gyvenime nėra tvarkos, pagarbos, elgesio ribų, disciplinos, tad vaikas iki pilnametystės ir kol auga mano namuose, taip pat turi mokytis ir laikytis visų šių dalykų. Taip, galima diskutuoti, galima kažkam nepritarti, bet ribos yra ir bus, kurių nevalia peržengti nei man, nei žmonai, nei vaikui. Tikiu asmenybės genetikos galia ir posakiu „vilko akys į mišką žiūri“, bet lygiai taip tikiu meilės, gėrio ir grožio galia, apie kurią su Jumis jau kalbėjau anksčiau.
Mano aktorinio meistriškumo dėstytojas Povilas Gaidys sakydavo: „Donatai, su nuoširdumu tu nuversi kalnus“. Taip, jis buvo teisus, tik įsitikinau, jog ne visi tai priima kaip vertybę, o labiau vertina kaip asmenybės silpnumą arba siekį tavimi pasinaudoti. Sutinki žmogų, bendrauji, juo tiki, o pasirodo jis to nebuvo vertas. Ech gaila… O aš juo taip tikėjau. Čia ir pasirodo mano genetinis kodas – Idiotas, kadangi ir toliau tikiu žmogumi ir jo nuoširdumu.
Rubrika vadinasi „Geri Genai“. Ką jums reiškia šie žodžiai? Ar viskas paveldėta, ar daugiau susiję su gyvenimo būdu ir pasirinkimais?
Jei nežinočiau apie kliniką „Geri genai“ tai į Jūsų klausimą atsakyčiau kalbėdamas apie įgimtus žmogaus genus. Dabar, kai teko apsilankyti šioje klinikoje ir susitikti su klinikos vadove gerbiama Goda, susitikti su klinikos klientais ir darbuotojais, pabendrauti su jais, tai savo atsakymą suformuluočiau taip: „Geri genai“, tai vieta, kur vyrui ir moteriai subtiliai galima tobulinti savo išvaizdą, ištaisyti gamtos klaidas, kurios žmogui galbūt dešimtmečius trukdė gyventi arba atlikti procedūrą pagerinant odos struktūrą panaikinant gilias raukšles ar sustabdyti plaukų slinkimą, kas aktualiausia vyrams. Visame tame, aš manau, yra svarbiausia saikas. Pateisinu visas grožio procedūras iki to momento, kol jos nėra akivaizdžiai matomos ir kol nebado akių ir tau žvelgiant į žmogų nekyla neigiamos reakcijos: „O Dieve, ar tik ji/jis tikrai nepersistengė besigrąžindamas?“
Kaip prasidėjo jūsų ryšys su klinika „Geri Genai“? Kuo jums artimas jų požiūris?
Kai esi aktorius, mano aplinkos žmonės man dažnai pasako: „Donatai, kaip norėčiau pamatyti tave scenoje, pažiūrėti, kaip tu sukuri vaidmenį ir jį išpildai…“ Tuo metu man pačiam norėjosi pamatyti, kaip savo kasdienybėje kuria ir dirba mano šeimos draugė – daktarė dermatologė Ieva Turskė.
Atėjau ne su konkrečiu prašymu, o labiau – su klausimu: kaip galėčiau švelniau pasirūpinti savo oda? Norėjosi ne maskuoti, o suprasti, ką ji bando pasakyti. Ieva labai jautriai ir profesionaliai įsiklausė – tai buvo ne tik gydytojos, bet ir žmogaus žvilgsnis. Aptarėm, ką galėčiau išbandyti, ko galbūt dabar labiausiai reikia – ir nutarėm imtis kelių žingsnių, kurie padėtų man atgaivinti veidą.
Rezultatai kalba patys už save – oda tapo šviesesnė, gyvesnė, lyg būtų nusimetusi nuovargio sluoksnį. Supratau, kad grožis – tai ne stebuklas, o procesas. Su pagarba, su kantrybe, su tinkamais žmonėmis šalia.
Klinika „Geri Genai“ tapo man vieta, kur jautiesi saugus. Kur tau nereikia išmanyti visko – užtenka pasitikėti. Džiaugiuosi atradęs „Geri Genai“ – tai ne tik klinika, o žmonės, kurie dirba su tikru rūpesčiu ir pagarba. Tarp jų – ir kosmetologai, siūlantys ne vieną procedūrą tiems, kurie nori atgaivinti odą ar tiesiog pasirūpinti savimi.
Esu dėkingas, kad tokią erdvę radau savo mieste. Ir žinau – kai norėsiu vėl atsikvėpti, sugrįšiu būtent čia.
Jei grožis turėtų skonį, kvapą ar garsą – koks jis būtų jums šiandien?
Kadangi gyvenime mus žavi ir traukia „pirmi kartai“, tai ir grožis bei estetika mus turėtų sužavėti taip, lyg visą tai matytum, išgirstum ir užuostum pirmą kartą.
Ar galite atsakyti, kad dabar jau jaučiatės gyvenantis „savo gyvenimą“?
Nepritariu posakiui, jog rojus ne žemėje. Ne! Esam kiekvienas savo gyvenimo kalvis, todėl tik nuo tavęs pačio priklauso, ar tu kuri rojų čia ir dabar, ar jo lauki svajodamas. Tad linkiu gyventi savo gyvenimą kiekvienam, nepaisant fakto, jog kažkam galbūt esi nepatogus, kažkam nestandartinis, bet svarbiausia, tikras SAU!
Ko sau linkite šiame etape?
Sau linkėčiau gyvenime dar daug pirmų kartų. Esu vyras, kuris nedaug susipažinęs su grožio procedūromis skirtomis ir tinkamomis vyrams. Noriu pagilinti supratimą vyriško grožio sampratoje, noriu atrasti „Gerus genus“ per vyrišką prizmę ir paskleisti žinią plačiau, jog grožis lygus visiems – ir moteriai ir vyrui.
Donato balsas ramus, bet tvirtas. Jis kalba ne tam, kad įtikintų – tam, kad pasidalytų. Jo pasirinkimai nebūtinai telpa į rėmus – ir būtent tai juos daro tikrus. Šiandien Donatas nebe ieško vietos pasaulyje – jis ją kuria. Ne iš šlovės, ne iš spaudimo, o iš vidinio žinojimo, kas jam svarbu.
Galbūt būtent todėl, kad jis leidžia sau būti skirtinguose vaidmenyse, Donato buvimas – tikresnis. Juk gyvenimas – pati geriausia scena. Ir kai vaidini jame sąžiningai, nereikia jokių žiūrovų.