2025-06-02

Estetika iš tylos: juvelyrė Jurga Gusarovienė

„Estetika – tai ne apie madą. Tai apie tai, ką jauti, kai į pasaulį žiūri širdimi.“

Kai kalbame apie estetiką, dažnai galvojame apie paviršių – grožį, stilių, formas. Tačiau tikroji estetika prasideda gilumoje – ten, kur daiktai įgyja prasmę, o prisilietimai virsta istorijomis.

Vieną dieną ji tiesiog nutilo. Iš triukšmingo televizijos pasaulio, iš tiesioginių eterių, iš įtemptų terminų – į tylą. Į vietą, kur gimsta ne žodžiai, o formos. Papuošalai. Tarsi smulkios, intymios istorijos, kurias galima paliesti. Jurga Gusarovienė – moteris, kuri išdrįso pakeisti gyvenimo tempą ir įsiklausyti į tai, ką iš tiesų nori kurti.

Šiandien jos vardas gerai žinomas juvelyrikos pasaulyje, o jos galerija Vilniaus senamiestyje tapo traukos vieta tiems, kurie ieško ne tik grožio, bet ir prasmės. Kalbamės su Jurga apie kūrybą, tylą, brangakmenius ir tą neapčiuopiamą, bet labai tikrą grožį, kuris sklinda iš vidaus.

Kadangi daugelį metų buvote matoma televizijos pasaulyje, natūralu, kad žmonės vis dar domisi tuo etapu. O kaip jaučiatės pati – ar dar smagu apie tai pasakoti kitiems, ar jau norisi, kad žmonės jus matytų visų pirma kaip juvelyrę, kūrėją, o ne buvusią televizijos laidų prodiuserę?

Taip, apie televiziją manęs vis dar daug kas klausia – nors jau senokai ten nebedirbu, tai lieka svarbi mano gyvenimo dalis.

Iš šio laikotarpio liko daugybė ryšių – bičiuliai, buvę kolegos, su kuriais ir šiandien pasikalbame, pasiteiraujame, kaip gyvename. Žurnalistiką visada prisiminsiu kaip etapą, kuris mane daug ko išmokė: dirbti atsakingai, vertinti žmones pagal darbus, o ne pažadus. Tai laikas, kuris padėjo man subręsti – kaip žmogui, o vėliau – ir kaip kūrėjai.

Ar šiandien savo galerijoje, tarp brangakmenių ir metalų, jaučiatės labiau „namuose“ nei kada nors anksčiau kitose profesijose?

Šiame gyvenimo etape juvelyrikoje jaučiuosi saugi, savo vietoje – visiškai save realizuojanti. Bendravimas su brangakmenių pardavėjais, meistrais, klientais man teikia daug džiaugsmo. Mane įkvepia tai, kad dalyvauju visame procese – nuo pirmos minties iki galutinio kūrinio. Kiekvienas žingsnis čia – apie bendrystę, kūrybą ir tą ypatingą jausmą, kai forma įgauna prasmę.

Jūsų juvelyriniai darbai alsuoja vidiniu turiniu – lyg kiekvienas jų būtų mažytė biografija. Ar papuošalas jums – labiau estetika ar iškalbingas simbolis?

Juvelyrika man – tai būdas pasauliui parodyti, kaip tu jį matai.Papuošale turi atsispindėti moters estetinis skonis, jos gyvenimo filosofija, net charakteris. Tai daugiau nei grožio akcentas – tai tylus, bet iškalbingas simbolis, kuris pasako labai daug apie ją pačią.

Kai kuriate, ar jaučiat, kad papuošalą „gimdo“ moters charakteris, kuriam jis bus skirtas, ar visgi leidžiat kūriniui pats susiformuoti, nepriklausomai nuo adresato?

Visada kurdama galvoju apie moterį, kuri puoštųsi tuo papuošalu – kaip ji atrodys, kaip jausis. Gyvename Lietuvoje, kur daug apniukusių dienų, kur trūksta spalvų ir šviesos, todėl dažnai renkuosi spalvotus brangakmenius. Mano klientės sako, kad pasipuošusios smaragdu, safyru ar rubinu, net lietingą dieną jaučiasi šventiškai – tarsi neštųsi saulę su savimi.

Kaip jaučiatės susidurdama su moterimis, kurios nešioja jūsų kurtus papuošalus? Ar tai tam tikra bendrystė, ryšys, kuris lieka?

Jei kuriu žiedą užsakovei, kalbuosi su ja, stebiu, klausiu – ar ji nešios mano papuošalą kasdien, ar tik retkarčiais pasipuoš? Net domiuosi, kuo ji dirba, ar jai patinka dėmesys – šie dalykai man labai svarbūs. Jau kurdama atsižvelgiu į jos aprangos stilių, plaukų, akių spalvą. Kodėl? Nes noriu, kad papuošalas būtų sukurtas būtent jai. Labai smagu gatvėje sutikti moterį su mano papuošalu. Kartais net išdrįstu sustabdyti, paklausti, kaip sekasi, ar džiaugiasi tuo kūriniu. Su daugeliu klienčių laikui bėgant tampame draugėmis – žinau, kaip joms sekasi, kuo jos gyvena. Toks ryšys man labai brangus.

Juvelyrika dažnai laikoma amžina. O kaip su grožiu? Ar jis jums – laikinas, sezoninis, ar kaip tik – vis gilėjantis?

Juvelyrika mane sužavėjo savo išliekamąja verte. Kai randamos sudužusių laivų liekanos, dažniausiai viskas būna suirę – išskyrus aukso monetas ir papuošalus. Muziejuose būtent jie eksponuojami garbingiausiose vietose. Esu sukūrusi daug papuošalų, kurie tapo šeimos paveldu – perduodami iš kartos į kartą.

Kalbant apie fizinį grožį – man svarbiausia, kaip moteris priima save, kiek ji save myli, kaip jaučiasi metams bėgant. Aš nesižaviu standartiniu grožio etalonu. Man nuostabios moterys su netaisyklingais veido bruožais, netipiška figūra, bet su kažkuo išskirtiniu.

Drąsiai galiu pasakyti: nemačiau negražios moters. Bet esu mačiusi nemylinčią savęs. Nes grožis – tai ne amžius ar bruožai. Tai rūpestis savimi. Laikas, skirtas vizitui pas kosmetologą ar kirpėją – tai laikas sau, savo kūnui, savo sveikatai. Ir tai neturi nieko bendro su amžiumi. Pati gražiausia moteris – pasitikinti savimi ir randanti laiko sau.

Esate be galo graži, tiesiog spinduliuojanti elegancija moteris. Koks jūsų santykis su grožiu? Ar jis keitėsi bėgant metams?

Ačiū už komplimentą.Prieš daug metų būčiau atsakiusi: „Ką jūs, yra daug gražesnių už mane.“
Šiandien sakau – vertinu komplimentą. Ir darau tai ne iš tuštybės, o iš vidinės brandos.

Turiu savo grožio rutiną – man tai svarbu, kad gerai jausčiausi pati su savimi. Manikiūras – kas 15 dienų, nes man svarbu prižiūrėtos rankos, tačiau jau daug metų renkuosi neutralų, porceliano atspalvio laką. Kosmetologė – bent du kartus per mėnesį.

Grožio ritualai – kasdienis makiažo nuvalymas, serumas, kremas prieš miegą ir ryte – man būtini. Veido ir kaklo odą reikia drėkinti, atgaivinti. Namuose to profesionaliai padaryti neįmanoma. Tuos įpročius turiu jau keliasdešimt metų. Jei praleidžiu vizitą pas kosmetologę – iškart pastebiu. Be to, oda nuolat kinta – bėgant metams, keičiantis sezonams. Todėl tinkamai pasirinkti serumą, kremą ar kaukę nėra paprasta. Čia labai vertinu specialistų patarimus – jie padeda suprasti, ko mano odai iš tiesų reikia.

Ar manote, kad grožis – kaip ir brangakmeniai – atsiskleidžia tik tada, kai yra rūpestingai puoselėjamas?

Graži moteris – besišypsanti, randanti laiko sportui, draugams, šeimai, savo hobiui. Ji gali duoti ir gauti. Ji gyvena pilnavertį gyvenimą. Kokių žmonių aš vengiu- piktų ir agresyvių.  Tų, kurie visada kažkuo nepatenkinti, jiems neįtiksi. Man gaila laiko ir energijos žmonėms, kurie nevertina kitų žmonių. Sutikite, net gražiausi brangakmeniai nepapuoš moters, kuri pikta ir turi daug pretenzijų visam pasauliui.

Graži moteris – tai moteris, kuri šypsosi, randa laiko sportui, draugams, šeimai, savo hobiui. Ji moka ir duoti, ir priimti. Ji gyvena pilnavertį gyvenimą.

Kokių žmonių vengiu? Piktų, agresyvių, viskuo nepatenkintų. Tų, kuriems niekada neįtiksi, kurie nuolat kelia pretenzijas pasauliui. Man gaila savo laiko ir energijos žmonėms, kurie nemoka vertinti kitų. Sutikite – net gražiausi brangakmeniai nepapuoš moters, jei ji pikta, nepatenkinta ir nemyli pasaulio aplink save.

Kokie momentai jums pačiai padeda sustoti ir pasirūpinti savimi? Galbūt turite mėgstamų ritualų, tylos, kvapų ar prisilietimų, kurie padeda sugrįžti į pusiausvyrą?

Kai jaučiuosi pavargusi nuo darbo ar bendravimo su žmonėmis, žinau, kad man būtina pabūti vienai. Tiesiog pasakau šeimai: man reikia paros tylos. Šiuo metu du vyresnieji sūnūs jau gyvena atskirai, su mumis – tik paauglys Dominykas. Vyras, ačiū jam, visada palaiko.

Tuomet išvažiuoju į sodybą gamtoje, į Druskininkus ar Birštoną. Skaitau, miegu, vaikštau. Labai mėgstu pirtį, o žiemą – lendu į eketę. Tokiais momentais palieku visus rūpesčius už nugaros.

Emociškai dažnai pavargstu po kelionių, kuriose perku brangakmenius. Jose turiu būti ypač susikoncentravusi – atrenku didelės vertės akmenis, o tai reikalauja didžiulės atsakomybės ir vidinės tylos.

Jei tuo metu negaliu išvykti iš miesto – pirmiausia skambinu kosmetologui. Paprašau procedūros. Užtenka valandos ar dviejų – ir jaučiu, kaip grįžta ramybė.

Jei grožis turėtų skonį, kvapą ar garsą – koks jis būtų jums šiandien?

Jei grožis turėtų spalvą – jis būtų saulės spalvos.

Jei turėtų kvapą – gerų kvepalų aromatas.

O jei garsą – tai būtų gero džiazo koncertas.

Ar vis dar tenka susidurti su įsitikinimu, kad auksas – brandesnėms moterims, o sidabras – jaunoms? Ar jums artimas toks skirstymas, ar papuošalo kalba – visai kita?

Man papuošalo kalba – ne apie metalus. Ji – apie kokybę, išliekamąją vertę ir estetiką. Sidabro papuošalų kuriu labai nedaug, nes mano supratimu, jis yra ženkliai mažiau vertingas nei auksas. Sidabras greitai braižosi, oksiduojasi, praranda spindesį. Man gaila į sidabrą įstatytų brangakmenių – jų grožis šiame metale tiesiog neatsiskleidžia taip, kaip galėtų. Auksas, mano akimis, labiau išryškina akmens vertę ir leidžia jam „kalbėti“.

Jei reikėtų pasirinkti tik vieną papuošalą – tokį, kuris visada tiktų ir turėtų išliekamąją vertę – ką rekomenduotumėte kiekvienos moters papuošalų dėžutėje?

Kai klientės manęs klausia, kokių papuošalų verta turėti, visada patariu rinktis kokybiškus perlus ir briliantų auskarus – nebūtinai didelius. Tai baziniai papuošalai, su kuriais visada atrodysite pasipuošusi – bet kuria proga. Jie išlieka elegantiški, nepavaldūs laikui ir tinka bet kuriame gyvenimo etape.

Ką jums reiškia posakis „geri genai“? Ar tai – sėkmė paveldėti ką nors gražaus, ar visgi kasdieniai sprendimai, kuriuos darome su savimi ir dėl savęs?

Tikiu, kad kai kurios moterys tikrai paveldi „gerus genus“, bet jų – mažuma. Palyginkime vieno amžiaus moteris: vienos atrodo puikiai, minimaliai rūpindamosi savimi, kitoms tenka nuolat įdėti daugiau pastangų. Tačiau bėgant metams, visos moterys, kurios nori brandą pasitikti prižiūrėta ytinė plaukais – ypač kai kalbame apie paakių ar kaklo odą – turi skirti tam vis daugiau dėmesio. ytinėi r vakarinė priežiūra, apsilankymai grožio klinikoje – visa tai padeda išlaikyti ne tik išorinį grožį, bet ir vidinį pasitikėjimą. Tada branda suteikia žavesio – ne nusivylimo.

Ar esate kada pagalvojusi, kad moters grožis – kaip brangakmenis: jį reikia atrasti, išgryninti, bet niekada nereikia dirbtinai kurti?

Žaviuosi grožio srities specialistais, kurie galvoja ne apie greitą rezultatą, o apie tai, kaip išlaikyti moters grožį – subtiliai, natūraliai. Man artimesnis požiūris, kai procedūros padeda atkurti švytėjimą, o ne pakeisti veido bruožus. Pavyzdžiui, lūpų ar paakių priežiūra – tai subtilus darbas. Išėjusi iš profesionalo kabineto, moteris turėtų atrodyti tarsi po gerų atostogų: pailsėjusi, švytinti, atjaunėjusi. O ne – su išpūstomis lūpomis ar pabrinkusiais paakiais.

Jeigu galėtumėte sukurti papuošalą pačiai jums prieš 20 metų – koks jis būtų? Ir kokį žodį ar žinutę šalia jo pridėtumėt?

Prieš dvidešimt metų būčiau pasirinkusi Akoya jūrinių perlų auskarus, ploną aukso apyrankę ant riešo ir pakabuką su nedideliu briliantu. Būtent tokius papuošalus nešiojau studijuodama universitete – jie man suteikdavo stiliaus, elegancijos, pasitikėjimo savimi.

Dar norėčiau, kad tuomet būčiau turėjusi bent vieną papuošalą iš savo mylimos, jau iškeliavusios močiutės kolekcijos. Deja, ji nespėjo man nieko palikti – nors turėjo daugybę gražių, prasmingų papuošalų. Šiandien toks daiktas man būtų ne tik grožio, bet ir ryšio simbolis.

Ką palinkėtumėte moteriai, kuri galbūt dar ieško savęs – ar tai būtų papuošalų pasaulyje, ar žvelgdama į veidrodį?

Moteriai, kuri jaučiasi neužtikrinta ar pasimetusi, visų pirma palinkėčiau būti savimi – unikalia. Mokėti paryškinti savo stipriąsias savybes – tiek išvaizdos, tiek charakterio. Rasti savo grožio specialistus – tuos, kuriems ji tikrai rūpi. Kurie nuoširdžiai pataria, kokių procedūrų reikia, ir atkalba nuo to, kas nereikalinga. Tai tarsi jos asmeninė „komanda“ – žmonės, su kuriais ji jaučiasi saugi, graži, vertinama. O tai – labai daug.

Papuošalai gali kalbėti – tyliai, bet stipriai. Lyg atminties kapsulės, jie lydi mus skirtinguose gyvenimo etapuose, primena, kas esame, ir drąsina tapti tuo, kuo dar tik norime būti. Kaip ir grožis – tikras, kai gimsta ne iš siekio įtikti, o iš noro išgirsti save.

Jurga Gusarovienė – ne tik juvelyrė. Ji – priminimas, kad gyvenimo pokyčiai gali būti ne praradimas, o atradimas. Kad estetika – tai ne stilius, o būsena, kurioje tylai leidžiama skambėti. Ir kad kiekviena moteris – kaip brangakmenis: ji turi teisę spindėti. Savaip.